Vasario 5 dieną netekome žymaus Lietuvos kino operatoriaus Audriaus Kemežio.

Audrius Kemežys gimė 1973 m. spalio 5 d. Birštone. 1998 m. baigė Lietuvos muzikos akademiją, Teatro ir kino fakultetą, Kino ir televizijos katedroje įgijo operatoriaus specialybės bakalauro laipsnį.

Kino operatorius Audrius Kemežys – kūrėjas, pelnęs daugybę Lietuvos ir užsienio apdovanojimų, be kurio šiandieninis lietuviškas (ypač dokumentinis) kinas ir jo nuolatiniai tarptautiniai pasiekimai yra sunkiai įsivaizduojami. A. Kemežys – operatorius, kurį kiekvienas režisierius ar prodiuseris, kviesdamas kartu dirbti, vertina, visų pirma, kaip bendraautorių. Jo pasišventimas savo profesijai, nuolatinis ieškojimas būdų, kaip įgyvendinti įdomiausius vizualinius uždavinius, gerai žinomas ir kino kūrėjams, ir kritikams.

„Kenotafas“, „Raminas“, „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manimi“, „Moteris ir Ledynas“ (rež. Audrius Stonys), „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, „Meistras ir Tatjana“ (rež. Giedrė Žickytė), „Pokalbiai rimtomis temomis“, „Specialistė“, „Balkonas“ (rež. Giedrė Beinoriūtė), „Radviliada“ (rež. Ramunė Rakauskaitė), „Prieš parskrendant į Žemę“ (rež. Arūnas Matelis), „Senekos diena“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas) – tai toli gražu ne pilnas sąrašas pastaraisiais metais sukurtų juostų, kurių sėkmė tarptautinėje erdvėje, ar savo šalies ekranuose didele dalimi priklausė nuo Audriaus Kemežio kūrybiškumo.

Kemežio, bene vienintelio keturiasdešimtmečių operatorių kartoje, kūryba pratęsia geriausias Lietuvos kino operatorių mokyklos tradicijas gebėjimu filmuojamą objektą, subjektą, apibendrinti temą, kartu su režisieriais suteikti visuotiniškumo pojūtį. Šis operatorius labai jautrus šiuolaikinėms tendencijoms, reikalaujančioms iš jo profesijos atstovų gebėjimo paveikiai perteikti realybę. Šia prasme A. Kemežys unikalus – jo gebėjimas pamatyti, užfiksuoti, parodyti žiūrovams smulkiausias kasdienybės detales, akimirkas, smulkmenas sukuria ir savitą paties operatoriaus pasaulį.

Būdamas įdėmus operatorius, jis niekada nėra savo kūryboje įžeidęs žmogaus, gyvio ar paties gyvenimo. A. Kemežio kantrybė (be šios savybės sunkiai galimas realybės „priartinimas“) yra skirta sulaukti atsivėrimo, o ne šokiruojančio kadro. Tai ypatingai etiškas operatorius. Šis jo bruožas atsiskleidžia visuose filmuose, tačiau gal labiausiai – ypatingo jautrumo ir supratimo iš visos kūrybinės grupės reikalavusioje G. Beinoriūtės juostoje apie socialiai pažeidžiamus vaikus „Pokalbiai rimtomis temomis“.

Lietuvos kinematografininkai liūdi, netekę brangaus kolegos ir nuostabaus draugo. Nuoširdžiai užjaučia A. Kemežio šeimą, artimuosius ir bendražygius.