Kas yra „Pelėdų kalnas“ – erotikos drama ar šimtmečio filmas? Atsakymas besipiktinantiems

Vos prieš savaitę pasirodęs režisieriaus Audriaus Juzėno filmas „Pelėdų kalnas“ kelia vis aštresnes diskusijas. Ir ne tik dėl pastaruoju metu jautraus istorinio konteksto – naujienų portalų ir socialinės medijos komentatoriai niršta, negalėdami atsakyti į klausimą, tai erotizmą ir laikmetį atspindinti drama ar istorinis patriotinis filmas. Žiniasklaidos redaktorių ir žurnalistų elektroninio pašto dėžutes užplūdo pasipiktinimo laiškai, kuriuose keliamas klausimas – ar 1947 metais seksas buvo toks aktualus ir ar tikrai egzistavo kunilingas, kaip rodoma kino filme?

Konsultantas, žurnalistas ir televizijos laidų vedėjas Giedrius Drukteinis įsitikinęs, kad seksas tuo metu buvo gyvuliškesnis, erotikos ar pornografijos industrija dar nebuvo išvystyta, tad tai buvo labiau žemesnio socialinio sluoksnio pramoga. „Inteligentiška visuomenės dalis kažin ar galėjo būti šios srities žinovai – nei jiems kas nors apie tai pasakodavo, nei jie galėdavo pasiskaityti kažkur plačiau. Kalbant apie erotizmą (kunilingo sceną kino teatre), teoriškai, žinoma, įmanomas toks dalykas tuometinėje visuomenėje, tačiau tam reikia didelio abiejų partnerių nusiteikimo, o tai labai abejotina žinant lietuvių moralines normas. Stereotipizuojant ir žinant senąsias intymumo bei padorumo tradicijas, ši sekso forma iš principo dažniau buvo traktuojama kaip nepriimtina, nevyriška, tad kunilingas turėjo būti tikras psichologinis iššūkis“, – 1947–1953 metų lietuvių polinkį į seksą komentuoja G. Drukteinis.

Kunilingas nedebiutavo „Pelėdų kalne“

Istoriniai faktai ir meno kūriniai rodo, kad kunilingas, kaip glamonių forma, buvo praktikuojama jau senųjų civilizacijų laikais – Graikijoje įvairus seksas buvo toks pats įprastas dalykas kaip miegas ar maistas, o Kamasutra sukurta dar V amžiuje prieš Kristų. Taip, XX a. visuomenė tapo uždaresnė, tačiau didieji kritikai turėtų sau atsakyti į klausimą, kaip kamuota, engta, tremta, žudyta lietuvių tauta išliko, jeigu sekso nebuvo. Statistika iškalbinga – demografijos duomenys rodo, kad 1992-aisiais lietuvių buvo daugiau nei 3,5 mln., o pokariu gerokai mažiau nei 2,7 mln. Tauta neišnyko, o jos gausėjimą lėmė šeimos, kurios, kaip žinoma, buvo daugiavaikės.

Kritikams, kuriems labiausiai užkliuvo scena su kino teatre rodoma istorine-dokumentine Stalino laidojimo ir gedulo procesija Vilniuje, pagrindiniams veikėjams tuo metu iškalbingai mylintis ir ignoruojant Stalino „saulę“, filmo režisierius turi ką atsakyti nevyniodamas žodžių į vatą.

„Man patinka, kad žiūrovai puola filmą – vadinasi, pataikėme ten, kur reikia, sugebėjome „paspausti“ reikiamus mygtukus. Filmas nėra 100 proc. istorinis ar toks, kokio norėtumėte, tai alegorinis pasakojimas, nebūdingas lietuviškam kinui. Įsižiūrėkite, kas slypi už tų erotizmą demonstruojančių scenų, ką jos reiškia, kokią prasmę jos turi herojams, kokią žinutę transliuoja ir kokią prasmę turi istorijos tarp šių scenų. Paklauskite savęs, ar, tarkime, jūs, moterys, leistumėte sau kaip nors viešai demonstruoti ir džiaugtis Stalino mirtimi tuo metu, kai visi jį apraudojo? Kokiais būdais jūs tai sąmoningai padarytumėte? Protesto forma, tiesiai ant neatšalusio diktatoriaus kapo, su mylimu ar jums artimu gyvenimo draugu. Manau, ši scena – daugiau nei aiškus politinis manifestas, už kurį jaunieji „Pelėdų kalno“ herojai galėjo lengvai palydėti savo galvas saugumo rūsiuose ar Sibiro lageriuose“, – sako A. Juzėnas.

Režisierius klausia žiūrovų, ar Lietuvoje tada gyvenimas buvo kitoks, tik idėjinis kaip krištolas? „Greičiau jis buvo biblijinis. Kupinas nuodėmių, aistrų ir išdavysčių, juk ką tik baigėsi karas, kurio metu išprievartauta pusė Europos moterų! Gal mes neskaitėme klasikų ar „Dievų miško“? Nejau tai nutiko kažkur, bet ne Lietuvoje? Karas ir dabar stovi prie mūsų namų slenksčio. Seksas kaip gyvybės (lietuviškos giminės) pratęsimo forma egzistavo nuo tada, kai atsirado pirmas homo sapiens lietuvis, tačiau ne visais laikmečiais apie tai buvo galima kalbėti ar rodyti užgesinus šviesas ir atvirai. Tai buvo tabu. Pasirodo, kad tai yra tabu ir šiandien. Žiūrėti serialą „Sostų karai“, kur be nešvankaus sekso ir nuogybių neapsieinama vos ne kiekvienoje scenoje – galima, tačiau, ginkdie, tai draudžiama pamatyti lietuviškame kine“, – komentatoriams atsako A. Juzėnas, kviesdamas atkreipti dėmesį į detalę – tautinė erotika su kostiumuotais aktoriais „Pelėdų kalne“ bendrai sudaro kokias 80 sekundžių iš viso 2 val. 15min. trukmės filmo, visa kita – istorinės siužetinės linijos.

Tik priemonė priversti susimąstyti

Šokiruotas filmo scenos su dokumentine Stalino mirtimi erotiniame kino teatro salės fone pirmą kartą liko ir aktorius Darius Meškauskas, įkūnijantis rusų kapitoną. „Visgi pažiūrėjęs antrą kartą, galiu pasakyti tik tiek – viskas čia gerai. Filme vaizduojamas moters orgazmas yra ir visos tautos orgazmas dėl Stalino mirties – tai alegorija, kurią tokiu būdu išreiškė režisierius. Žinoma, galima diskutuoti apie tai, kad žmonės tuomet bučiavosi kaip tų laikų filme, nes būtent kinas daro visuomenei didelę įtaką, tačiau ar tai turėtų įtakos mums dabar? Bučinys į skruostą tais laikais jau buvo įvykis, tačiau filmas šiuolaikinis – ar dirgintų žiūrovų vaizduotę, jeigu viskas būtų autentiškai atvaizduota?“ – stebisi aktorius.

Meškauskas įsitikinęs, kad vienas svarbių šio filmo pranašumų – jo provokavimas tiek turiniu, tiek forma. „Man patinka, kad šis filmas „nenulaižytas“ ir neužglostytas, jis konfliktiškas ir pasako daug daugiau tiesos provokuodamas. Jei jis neprovokuotų – būtų propagandinis. Po filmo man tik viena mintis kyla – tai, kad dabar Lietuva nepriklausoma, yra didelis stebuklas, o tuo metu buvo absoliuti neviltis. Vieni tikėjo, kiti bandė išgyventi, o aplinkinis pasaulis „varnelę“ padėjo – Dieve tu mano, kongrese paminėjo. Ir ką? Viskas tuo baigėsi. Ne to tikėjosi iš Vakarų tie partizanai, kurie miške kariavo. Tad tas provokatyvumas – ir yra esmė, dėl ko verta kurti kiną“, – komentuoja D. Meškauskas.

Ar šios scenos tikrai tokios šventvagiškos ir ar tikrai mes, lietuviai, tokie doruoliai? Vertinkite patys.