Keliaujantys gyvenimai 13 -ame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje

Kartą per metus net ir nuošaliausias Indijos vietoves pasiekia kino stebuklas – miestelių aikštėse įsikuria keliaujantis kino teatras. Sukrapštę kelias smulkias monetas vaikai ir suaugusieji veržiasi užimti patogiausias vietas laikinais kino namais tapusiose palapinėse, tupiasi čia pat ant smėlio ir pabirusių akmenų. Jų kasdieninį gyvenimą fiksuojantis filmas „Kino keliautojai“ (rež. Shirley Abraham, Amit Madheshiya, The Cinema Travellers) rugsėjo 22 d. atidarys 13-ąjį Tarptautinį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (VDFF).

Šiemet festivalio tema – keliaujantys gyvenimai. Kartu su keliaujančių kino teatrų entuziastais festivalis kviečia įsilieti į kitų gyvenimus, keliaujančius nuo vieno žiūrovo pas kitą, patirti tokius skirtingus jų herojų likimus.

Telpa visas pasaulis

Pagrindinė festivalio programa tarsi veidrodis atspindi įdomiausius šių dienų dokumentininkų ieškojimus. Jų geografija apima visą pasaulį: Kuba, Rusija, Japonija, Ukraina, Europos šalys.

Dalį filmų galima pavadinti lėto gyvenimo filosofijos šalininkais. Jie siūlo stabtelti ir įsižiūrėti, subrandinti mintį ir ją apmąstyti. Itin asmenišką istoriją pasakoja prieš porą metų festivalyje viešėjęs danas Jonas Bangas Carlsenas. Filosofiniame autobiografiniame esė „Déjà Vu“ – režisieriaus bandymai rasti atsakymus į visą gyvenimą kamavusius klausimus, kelti ir ankstesnėje jo kūryboje. Meistriškai parinktos ir viena kitą papildančios jų ištraukos kuria gilų vientisą gyvenimą bandančio pažinti žmogaus paveikslą.

Platesnės temos filme „Europa, ji myli“ imasi šveicaras Janas Gassmanas. Pasirinkęs 4 poras skirtinguose Europos miestuose jis kuria šių dienų Europos ties krizės riba paveikslą. Savo pasakojimą režisierius vadina emocine kelione, kurios herojai neturi ko prarasti. Tuo metu senovinės japonų profesijos tęsėjos žino, kad kiekviena jų diena gali būti paskutinė, tačiau spinduliuoja harmonija ir ramybe (rež. Cláudia Varejão, Ama-San – jūrų moterys).

Kiti filmai tarsi tikrina žiūrovo nuostatas, įsivaizdavimus. Ar taip įsivaizdavote Ukrainos policininkų kasdienybę (rež. Romanas Bondarčiukas, Ukrainos šerifai), ar tai tas pats Borisas Nemcovas, pernai nužudytas Rusijos opozicijos lyderis, kurį matydavote TV ekranuose (rež. Zosia Rodkevič, Mano draugas Borisas Nemcovas), ar į tokią Kubą svajojote nukeliauti (rež. Annett Ilijew, Mes esame Kuba)?

Netikėtai dokumentiniame pasakojime „Romeo ir Džiuljeta“ suskamba romų jaunuolių repetuojama Šekspyro tragedija. Ją ekranizavęs italų režsierius Massimo Coppola nė numanyti negalėjo, kad ji pasisuks tokia linkme.

Besąlygiška meilė kinui

Kas sieja kino kūrėją ir žiūrovą, kino rodytoją ir platintoją? Norisi tikėti, kad tai meilė kinui.

„Iš meilės kinui gimė šių metų festivalio specialioji programa „Kinas – mano meilė“. Visi jos filmų herojai yra besąlygiškai pasišventę kinui. Visas jų laikas, mintys, pastangos nukreiptos išsaugoti ir rodyti kiną, pritraukti ir sudominti žiūrovą. Ši programa – dovana tikram kino mylėtojui“, – sakė festivalį rengiančios „Skalvijos“ direktorė Vilma Levickaitė.

Programoje – 5 pasakojimai. Festivalį atidarysiantys „Kino keliautojai“ iš Indijos rastų daug bendros kalbos su Rumunijos kino teatrui „Cinema DACIA“ vadovaujančiu Victoru Purice’u (rež. Alexandru Belc, Cinema mon amour). Nepaisant varganų sąlygų ir nesėkmių, filmų herojai griebiasi šiaudo, kad prisišauktų žiūrovą.

Aistra kinui akys žiba Naumanui Kleimanui, Kino muziejaus Maskvoje steigėjui, kinotyrininkui, kurį ne vienas žymus režisierius, sinefilas laiko savo svarbiu mokytoju (rež. Tatiana Brandrup, Kinas: viešas reikalas). Kleimano manymu, kinas yra kelias į tobulesnę visuomenę, nes jis geba žmones paversti piliečiais.

Festivalyje viešėsiantis dokumentininkas Peteris Flynnas pakvies į svečius pas kino mechanikus (Šviesai nykstant), o Thomas Andersenas – įsikibti į parankę prancūzų filosofui Gilles’ui Deleuze’ui ir kartu leistis į kelionę po kino istoriją (Mus kadaise aplankiusios mintys).

Ilgi gyvenimai Třeštíkovos filmuose

Šiemet festivalio programoje žiūrovai neras konkursinės Baltijos šalių filmų programos. Tačiau jų lauks net dvi iškilių dokumentininkų – Audriaus Stonio ir Helenos Třeštíkovos – filmų retrospektyvos.

Garsi čekų dokumentinio kino kūrėja H. Třeštíkova VDFF lankytojams žinoma iš anksčiau rodytų filmų „Renė“ (2008), „Katka“ (2009). Be jų režisierės retrospektyvoje dar 3 pasakojimai – „Marčela“ (2006), „Malorė“ (2015) ir naujausias darbas „Pasmerktas grožis“ (2015).

Třeštíkovos kūryboje laikas įgyja ypatingą reikšmę. Savaitės virsta mėnesiais, mėnesiai metais, metai dešimtmečiais. Retas režisierius suteikia tokią unikalią progą stebėti tikrų žmonių gyvenimus iš taip arti ir taip ilgai.

„Ilgalaikio stebėjimo“ (long-term observation) filmavimo metodu išgarsėjusios režisierės filmai primena keliones laiku. Savo protagonistus ji filmuoja neskaičiuodama laiko – po 13 ir daugiau metų. Ilgiausiai jos kamera seka paskui Marčelą – 36-erius metus. Režisierė teigia, kad jai svarbiausia parodyti žmogaus, visuomenės pokytį. Ji viliasi teigiamų permainų, tačiau niekada neteisia filmų herojų ir nemėgina mokyti žiūrovų.

Šiemet festivalyje laukiama itin daug svečių – daugumą filmų pristatys jų autoriai, herojai ar kino teoretikai.

Daugiau informacijos apie festivalį svetainėje: www.vdff.lt