Kino kritikė Monika Gimbutaitė: „Kritika gali būti tik subjektyvi“

Kino teatras „Pasaka“ ir prancūziška kava L’OR tęsia pokalbių ciklą „Kava ir kinas“. Ketvirtojoje laidoje žurnalistas ir režisierius Karolis Kaupinis kalbina 15min.lt kultūros redaktorę, kino kritikę Moniką Gimbutaitę. Laidoje išgirsite apie kritiko profesijos kasdienybę bei kokiais esminiais principais jis turi vadovautis. 

Kodėl žmogus nori būti kritiku?

Konkretaus noro būti kritike nebuvo – aš tik norėjau kalbėti apie kiną. Būdavau tas žmogus, kuris išeina iš seanso ir su visais jame buvusiais draugais ir ima filmą aptarinėti. Man visą laiką norėjosi analizuoti. Kritika ir yra diskusija, kuri gali būti tiek su draugu prie kavos puodelio, tiek su režisieriumi per kažkokį tavo rašinį. Supratau, kad noriu kažką veikti su kinu gal prieš dešimt metų, per LRT pamačiusi François Truffaut retrospektyvą. Pažiūrėjusi filmą „Adelės H gyvenimas“ supratau, kad kinas bus svarbi mano gyvenimo dalis. 

Pačiai būna, kad skaitant kritinį straipsnį ir mačius filmą, apie kurį jis  yra parašytas, straipsnis būna daug paveikesnis nei filmas?

Taip, būna. 

Kokia tada turi būti kritika, kad šitaip įvyktų?

Turi būti daug aspektų, kad kritinis tekstas veiktų. Pagrindinis geros kritikos bruožas pasižymi tuo, kad kai tu nesutinki su autoriaus išvada, bet jis tau pateikia aiškų savo minčių žemėlapį ir visiškai nebesvarbu, ar tu pritari galutiniam verdiktui. Pamatai žmogaus minčių eigą ir supranti, kad neturi prie ko prikibti. Labai svarbu, kad kritikos tekstas būtų tiesiog geras tekstas. 

Ar kritika gali būti subjektyvi?

Man atrodo, kad kritika gali būti tik subjektyvi. Juk nėra universalių kriterijų, kaip tu gali įvertinti kūrinį. Todėl rašant labai svarbu įvardinti, kas yra tavo kriterijus, kitaip gali nesusikalbėti su savo skaitytoju. Objektyvumo vaikymasis yra absoliučiai neįmanomas, mes kalbame apie meno kūrinį, kurį priimame labai subjektyviai, mūsų labai skirtingos patirtys, estetinės preferencijos, temos. Visi šie faktoriai veikia kritiką  ir būtų keista apsimesti, kad ne. 

Kuo tada kritikas kaip profesija skiriasi nuo žmogaus, rašančio tinklaraštį apie kiną, ilgus įrašus facebooke? 

Tai nepaisant to, kad kritikas yra subjektyvus, jis tai kontroliuoja. Pagrindinis dalykas, kurį jis turėtų padaryti – įkontekstinti, turėdamas nemenką žinių bagažą. Jeigu turiu kažkokį sudėtingą santykį su to režisieriaus kūryba, jeigu jaučiu, kad tas žanras man nėra mielas, aš tą saugiklį pabandau įdėti į tekstą. Aš bandau skaitytoją supažindinti su savo žvilgsniu, pasakydama, kad tas žvilgsnis turi kažkokį limitą ir turėkite jį omeny, o galbūt jums pasirodys kitaip. Jokiu būdu nesakau, kad žmogus, kuris reiškia savo poziciją apie filmą ir neturi kritiko statuso ar nėra spausdinamas žiniasklaidoje, yra kažkuo prastesnis. Yra žmonių rašančių puikias recenzijas savo socialiniuose tinkluose, nematydami poreikio eiti į žiniasklaidą. 

Daugiau – laidoje „Kava ir kinas“.