Kodėl geriau (ne)žiūrėti filmo „Pelėdų kalnas“?

Savaitgalį spaudžiant šaltukui nusprendėte praleisti kine? Remiantis žiūrovų komentarais, sudarėme kelias pagrindines priežastis, kodėl pokario meilės dramos „Pelėdų kalnas“ geriau (ne)žiūrėti:

Filmas ne apie legendas, o apie žmones, tai pokario meilės drama.

Jeigu tikitės, kad filmas bus apie partizanų buitį, lėto, palengva plaukiančio siužeto, su viena aiškia linija nuo pradžios iki pabaigos, vienu pagrindiniu herojumi – įspėjame, bus žymiai daugiau, giliau. Filme nėra 100 proc. atkuriamos istorinės smulkmenos, o tautos pasipriešinimas rodomas per eilinių lietuvių patirties prizmę.

 Čia nerasite legendomis ir mitais apipintų herojų. Režisierius pasakoja apie to meto jaunus žmones, jų jausmus, baimę, sumaištį, pasirinkimus, vidines ar išorines kovas, pokario meilės dramas – pasitelkiant moralines, dvasines vertybes perteikiama pokario tikrovė. Rezistencinės kovos vyko ne tik miškuose ir bunkeriuose. Juk nebuvo tokių, kurie būdami miestuose, negalvotų apie tuos, kurie kovoja miškuose, ir atvirkščiai? Okupuotos Lietuvos pokario istorija nebuvo vien tik partizanų kovos: istorijos mozaika dėliojasi iš trėmimų, žudymų, įkalinimų, žmonių bandymo išgyventi maištaujant, prisitaikant, kolaboruojant ar pasiduodant.

Filmas pasakoja ne apie žinomus tautos didvyrius ar vieną iš jų, filmas pasakoja apie jaunimą, ištvėrusį Antrojo pasaulinio karą, susidūrusį su niūrią ir sunkia realybe bei turintį rinktis: emigruoti, trauktis į mišką ar prisitaikyti, siekiant išgyventi tuometinėje okupuotoje šalyje. Juk to meto Lietuvoje negyveno vien tik didvyriai – istorija turi ir kitą medalio pusę, be galo liūdną, sukrečiančią.

Tai „nenulaižytas“, „neužglostytas“ ar perdėtai akivaizdžiai patriotizmu alsuojantis filmas. Jis konfliktiškas, provokuojantis, priverčiantis perkrėsti savo vertybių sistemą ir suprasti, kad tai, kad esame laisvi – yra absoliutus stebuklas.

Meilės trikampis ir erotika.

Taip, jeigu matote tik tiesmukas erotikos scenas – patikslinsime: iš viso 2 val. 15min trukmės filmo erotikos scenos trunka gal tik 80 sekundžių. Režisierius siūlo gerai įsižiūrėti, kas slypi už erotikos scenų, ką jos reiškia, kokią žinutę transliuoja ir kokią prasmę turi istorijos tarp šių scenų. O kai pamatysite sceną su dokumentine Stalino mirtimi ir porele, kino teatro salėje užsiimančia kunilingu, prieš piktinantis, kad ko jau ko, bet tuo metu niekas to nedarė, susimąstykite, kaip jūs demonstruotumėte džiaugsmą dėl Stalino mirties? Tai politinis manifestas – moters orgazmas kartu yra ir visos tautos orgazmas dėl diktatoriaus mirties. Būtent tokia yra šios scenos mintis.

 Filmas daugiasluoksnis, daugiaprasmis

Čia ne amerikietiškas blockbasteris, tai daugiasluoksnis filmas, kuriame pagrindiniai herojai yra vienas kito alter ego, turintis daug alegorijų, moralinių ir dvasinių vertybių. Į visus klausimus gali atsakyti tik pats žiūrovas, tai „raktinis filmas jam, o jis yra tas raktas“.

Lietuviškas darbas.

Taip, lietuvių. Tobulas operatoriaus Rolando Leonavičiaus darbas, panoraminiai vaizdai, sulėtintas vaizdas, autentiški kostiumai ir rekvizitai priverčia pasijusti tarsi žiūrint holivudinio stiliaus dramą. Kompozitoriaus Tito Petrikio muzika – tai be galo aukšto lygio garso takelis, filmą darantis dar paveikesnį ir įtraukiantį.