Pokalbis su filmo „Dieviškoji tvarka“ kūrybine grupe: „Kova už moterų teises nėra pasibaigusi”

Petros Volpe filmas „Dieviškoji tvarka“ nukelia į Šveicariją 1971-ais metais, referendumo dėl moterų teisės balsuoti išvakarėse. Mažame miestelyje gyvenanti namų šeimininkės Nora, pajutusi, jog politinių teisų neturėjimas varžo jos laisvę ima kovoti už Šveicarijos moterų teisę balsuoti. „Dieviškoji tvarka“ - Šveicarijos kandidatas į prestižinį „Oskaro“ apdovanojimą geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.

Įžvalgomis apie moterų padėtį pasaulyje ir Šveicarijoje bei filmo kūrimo procesą pasidalino režisierė Petra Volpe, pagrindinio vaidmens atlikėja Marie Leuenberger bei prodiuseris Reto Schaerli. „Dieviškoji tvarka“ į Lietuvos kino teatrus atkeliauja gruodžio 1 d.

Didelė moterų istorijos dalis yra tylos istorija. Moterų balsai vis dar nutildomi mažais kasdieniais gestais, politiškai bei ekonomiškai. Ar jūsų nuomone pakankamai kalbama apie moterų problemas – Šveicarijoje ir pasaulyje?

Petra Volpe: dabar apie tai yra daugiau kalbama ir tai išties gerai. Bet mums reikia veikti! Labai svarbu, kad moterų situacija pasikeistų. Nepriimtina, kad yra tiek daug smurto, seksualinio priekabiavimo, nelygybės darbe ir visur kitur.

Dažnai vos pradėję kalbėti apie moterų teises susiduriame su pasidalijimu – vyrai prieš moteris. Ar manote, jog menas galėtų padėti išvengti šios skirties, parodant, jog lygių individų visuomenė yra geresnė vieta gyventi visiems?

Petra Volpe: Man buvo labai svarbu filme atskleisti, jog vyrai yra lygiai taip pat įkalinti patriarchalinių idėjų, apibrėžiančių, kas jie kaip vyrai gali būti. Reakcijos iš vyriškosios auditorijos buvo labai emocingos. Manau, nerodant  vyrų  kaip niekšų, jiems buvo lengviau atverti savo širdis ir pajusti egzistuojančią neteisybę ne tik moterų, bet ir jų pačių atžvilgiu. Istorijos pasakojimas turi galią sukurti empatijos jausmą.

Istorija, kurią pasakojate yra liūdna ir tuo pačiu linksma, kupina šilumos ir humoro. Tai sėkmės istorija, kuri priverčia jausti stipresiu. Kaip pavyko rasti balansą tarp šių skirtingų elementų?

Petra Volpe: Manau, drama ir humoras neprieštarauja vienas kitam – geriausių komedijų šerdį sudaro gilus dramatinis konfliktas. Žvelgiu į humorą kaip į priemonę suvilioti žmones, atverti jų širdis ir protus skausmingesniems istorijos aspektams. Tokio tono ieškojau nuo pat pradžios ir tai pareikalavo daug darbo, kuriant kiekvieną filmo epizodą.

Kaip kūrėte Noros personažą?

Petra Volpe: Norėjau sukurti charakterį, kuris išgyvena politinio sąmoningumo atsiradimą – tai jį daro nepavaldų laikui, su juo lengviau tapatintis šių dienų žiūrovui. Mes visi galime tapti „Noromis“, suvokdami, jog asmenininiai dalykai yra politiški ir, kad kiekvienas galime kovoti su neteisybe. Noros personažas buvo įkvėptas jaunos mamos, namų šeimininkės, kuri nesidomėjo politika, bet buvo papiktinta moterų noro uždrausti kitoms moterims balsuoti ir nutarė pradėti kovoti.

Koks filmo momentas jums svarbiausias?

Marie Leuenberger: Filme daug brangių momentų. Žaviuosi Nora dėl jos pilietinės drąsos  ir gebėjimo kovoti už savo teises, kaip ir visomis kaimo moterimis, kurios jai padeda iš solidarumo. Jaučiu tai, ką jos jaučia. Švenčiu su jomis. Kenčiu su jomis. Labai džiaugiuosi, kad galėjau būti Noros pakeleive jai tampant savarankiška moterimi. Filme yra vienas sakinys, kuris dažnai kartojosi mano pačios gyvenime: „Kas vaikams iš to, jei jų mama yra nelaiminga?” Tai – visiška tiesa. Labai svarbu atsižvelgti į savo poreikius. Moterys dažnai tai pamiršta. Mane labai džiugina Noros ir jos vyro santykių raida. Gali matyti, kad jie abu kenčia nuo visuomenės jiems primestų taisyklių ir  galiausiai iš jų išsilaisvina. Tai labai stiprus ir vilties suteikiantis momentas. Esu giliai įsitikinusi, jog moterų išlaisvinimas yra vyrų išlaisvinimo sąlyga.

Ar ši istorija jus paliečia asmeniškai?

Marie Leuenberger: Taip, palietė ir vis dar liečia. Kol nepradėjome filmuoti, jaučiausi turinti lygias teises. Studijavau tai, ką norėjau (aktorystę). Daug vaidinau teatre. Dabar turiu šeimą ir galimybę tęsti karjerą. Gyvenu savo pasirinktą gyvenimą. Bet, pradėjus filmuotis, pastebėjau, ko vis dar trūksta: pavyzdžiui, vienodo atlygio. Spraga vis dar egzistuoja. Moterys vis dar skiria kur kas daugiau laiko šeimai, buičiai, net kai dirba pilnu etatu. Moterys vis dar matomos kaip objektai. Kova už moterų teises nėra pasibaigusi.

Kodėl nusprendėte papasakoti šią istoriją dabar?

Petra Volpe: Kova už lygybę nesibaigė ir mes privalome matyti filmus apie drąsias moteris, pradedančias politinius ir socialinius pokyčius.

Reto Schaerli: Mūsų visuomenei labai svarbu atsigręžti atgal ir pasimokyti iš praeities. Šiuo konkrečiu atveju norėjome nušviesti mažai už Šveicarijos ribų žinomą šalies istorijos etapą. Buvo svarbu tai padaryti empatiškai, su humoru ir suteikti žmonėms drąsos bei vilties kovoti už tai, kas teisinga.

Kaip sugalvojote filmo pavadinimą?

Petra Volpe: Pavadinimas įkvėptas originalios citatos iš antisufražistinio judėjimo. Jie skelbė: moterys politikoje prieštarauja dieviškajai tvarkai.

Ar jaučiate, jog kino industrijoje vis dar egzistuoja nusistatymas prieš moteriškas istorijas?

Reto Schaerli: Manau, kad pamažu tai keičiasi. Kino kūrėjos visame pasaulyje jaučia poreikį papasakoti savo istorijas, o  publika jas priima.

Kokius stereotipus apie moteris teko girdėti augant, kokie stereotipai vis dar gyvi šiandien?

Marie Leuenberger: Stereotipai klesti visur. Apsidairykime mieste: plakatai vaizduoja gražias, lieknas moteris, dėvinčias tik apatinius, vyrus, turinčius plokščius raumeningus pilvus, berniukus vilkinčius mėlynai, mergaites – rožine spalva, moteris, besirūpinančias šeima, vyrus – uždirbančius pinigus. Mes sekame savo tėvų pėdomis. Turime tai įsisąmoninti. Ir turime kai kuriuos dalykus pakeisti. Labai aišku, kokiais visuomenė mus nori matyti. Klausimas – ko norime patys? Koks yra tavo svajonių gyvenimas? Ką aš sugebu ir kaip galėčiau tuo užsiimti? Kas mane daro laimingu? Nėra lengva rasti atsakymus į šiuos klausimus, bet jie padeda ieškant naujo kelio.

 ,

 ,