Sveiki atvykę į tamsią Toddo Solondzo liūdnųjų komedijų visatą

„Mano filmai yra komedijos, bet tai liūdnos komedijos ir tai yra visų liūdniausia“ – taip trumpai savo filmus apibūdina Toddas Solondzas, kurio naujausią darbą „Taksiukas“ (Wiener-Dog, 2016) jau galima išvysti Lietuvos kino teatruose ir internetinėje platformoje „Namų kino pasaka“.  Amerikiečių kino scenaristas ir režisierius, kurio kuriami satyriniai filmai savo aštriai pagaląstas kritikos strėles taiko į amerikiečių viduriniosios klasės atstovus, tiria tamsiąją kasdieninio gyvenimo pusę, žmonių emocijas ir problemas.

Toddo Solondzo filmų estetikai būdinga kritiškas, kandus, absurdiškas humoras. Režisieriaus  nusiteikimas žmonijos atžvilgiu nėra itin pozityvus. Dauguma jo veikėjų gal ir ne visada piktybiškai blogi, bet, be abejonės, tuštoki, neapsisprendę, dažnai pasyviai agresyvūs ar tiesiog kvaili.

Atrodo, nėra tokios temos, kuri šiam režisieriui būtų tabu. Jo provokuojantys, stereotipus laužantys darbai nevengia prisiliesti prie juodžiausių žmogaus sielos kertelių, paliečiant sudėtingas  seksualinių nukrypimų, mirties, persekiojimo,  prievartos, išnaudojimo, pedofilijos temas.

Toddo Solondzo socialinėms satyroms būdingas kinematografinių stereotipų nepaisymas, demonstratyvus žanrų klišių laužymas. Didįjį žiuri prizą Sundance‘o kino festivalyje pelnęs, ypač gerai kritikų įvertintas darbas „Sveiki atvykę į lėlių namus“ (Welcome to the Dollhouse, 1995) – tipinėms komedijoms paaugliams priešpastatomas pasakojimas. Režisierių išgarsinęs filmas, fiksuojantis septintokės Donos Wiener, be gailesčio engiamos mokinių, mokytojų ir net jos pačios šeimos vargus, ironiškai  parodo, kad Solondzo filmų visatoje, teisybės tikėtis neverta – bjaurieji ančiukai juose gulbėmis nevirs.

Režisierius nevengia kino formos ir naratyvo eksperimentų, dažnai jo herojai keliauja iš vienų filmų į kitus, transformuodamiesi, įgydami naujų charakteristikų. Viename įdomiausių režisieriaus darbų „Palindromai“ (Palindromes, 2004), į kurį režisierius sudėjo visas savo santaupas, nes nei viena kino studija nesiėmė finansuoti šio neįprastos formos pasakojimo, pagrindinė veikėja dvylikametė Aviva keliauja iš vienos gyvenimiškos situacijos į kitą, įkūnijama skirtingų rasių, kūno sudėjimo, amžiaus ir net lyties aktorių. „Negali išeiti iš Solonzo filmo nepaliestas. Gali jo nekęsti, bet tu jį matei ir, keistu būdu, jis matė tave“ – režisieriaus kūrybą apibūdino garsusis kino kritikas Rogeris Ebertas.

Naujausiame filme regime tuos pačius elementus, dėl kurių vieni taip žavisi, o kiti piktinasi šio abejingų nepaliekančio kino kūrėjo darbais. „Taksiukas“ – ne Lesė ir ne Marlis. Filmą sudaro keturios istorijos, kurių herojai – aristokratiškai ramūs taksai ir keisti, desperatiški, neurotiški jų šeimininkai. Kritikai apibūdina filmą kaip vieną kandžiausių ir ekscentriškiausių režisieriaus darbų. Toddo Solondzo filmai tikrai nėra iš tų, kurie patiks visiems, tačiau bekompromisis, linksmai liūdnas režisieriaus humoras nusipelno visų kitokio kino ieškančių žiūrovų dėmesio.

Filmo anonsas: