Toddo Solondzo „Taksiukas“ – sprogstamasis humoro, ironijos ir absurdo kokteilis

Lapkričio 11 d. į Lietuvos kino teatrus atkeliauja tamsaus humoro, absurdo ir ironijos mėgėjus nudžiuginsiantis naujas Toddo Solondzo darbas „Taksiukas“ (Wiener-Dog, 2016). Šio režisieriaus filmai – spalvingos, bet karčios piliulės, prie kurių norisi grįžti vėl ir vėl. Juose aštri socialinė kritika ir negailestinga satyra pinasi su netikėtais vilties ir švelnumo blyksniais. Tai kinas, kuris tuo pačiu metu yra žaismingas ir niūrus, gražus ir atstumiantis, šokiruojantis ir skatinantis atjausti.

„Taksiukas“ susideda iš keturių provokuojančių istorijų apie šiuos trumpų kojų, ištęsto kūno šuniukus ir jų pasimetusius, keistus, įnoringus, nusivylusius šeimininkus. Patyrusi, žinančio ką ir kaip nori pasakyti, režisieriaus ranka dėlioja vinjetes, siejamas stoiškai nusiteikusių taksų nuotykių.

Pirmajame epizode taksų kalytė patenka į pasiturinčią šeimą, kuriai ne tik kad nereikėtų patikėti šunų globos – jiems nederėtų leisti auginti vaikų. Julie Delpy suvaidinta po sunkios ligos sveikstančio berniuko motina vietoje pasakos prieš miegą sūnui šaltakraujiškai seka rasistinių poteksčių kupinas žiaurias istorijas. Taksiukė veikėjus priverčia kelti atsakomybės, laisvės, pasirinkimo, gyvenimo ir mirties klausimus.

Antrajame epizode sutinkame charizmatiškosios Gretos Gerwig įkūnytą jau užaugusią Dawn Wiener (personažas, atkeliavęs iš 1995 m. kino kritikų ir žiūrovų simpatijas pelniusios komiškos Toddo Solondzo dramos „Sveiki atvykę į lėlių namus“). Drovi keistuolė veterinaro asistentė paskutinę minutę išgelbsti užmigdymui pasmerktą taksą ir leidžiasi į kelią su netikėtai sutikta mokyklos laikų simpatija.

Trečiasis epizodas leidžia žvilgtelėti į gyvenimu nusivylusio profesoriaus Dave‘o Schmerzo (Danny DeVito) kasdienybę. Kadaise parašęs vieną gerą scenarijų jis įstrigo monotoniškame darbe dėstydamas netalentingiems, pretenzingiems, jo pakęsti negalintiems studentams. Atrodo, autoironijos nestokojantis filmo režisierius šį personažą kūrė remdamasis savo paties portretu.

Paskutinė filmo istorija supažindina su Nana (Ellen Burstyn), pagyvenusia pagiežinga moterimi, lankoma nervingos, nustoti plepėti negalinčios anūkės Zoe (Zosia Mamet) ir karikatūriško jos vaikino, menininko Fantazijos. Šiame epizode įtaigiai paliečiamos kaltės, prarastų galimybių ir per greitai pralekiančio gyvenimo temos.

Naujausias Toddo Solondzo darbas sulaukė daug teigiamų kritikų atsiliepimų – jis apibūdinamas kaip rafinuotas, siurrealistinis, stilingas, įžvalgus. „Kandžiai juokingas, bet, svarbiausia, skausmingai taiklus“, „radikaliausias, pikčiausias Solondzo pasiekimas,“ „šelmiška, stimuliuojanti provokacija“ rašo „The Guardian“, „Indiewire“, „Variety“.

Įspūdingą aktorių kolektyvą subūręs „Taksiukas“ kviečia į vienišų, tragiškai komiškų individų visatą. Joje mielas šunelis tampa padidinamuoju stiklu, per kurį tiriami moralės klausimai, atskleidžiamos žmonių frustracijos ir viską persmelkiantis gyvenimo absurdo pojūtis.

Filmas rodomas kino teatruose ir internete www.e.kinopasaka.lt nuo lapkričio 11 d.

Filmo anonsas: