ŽIEMOS EKRANŲ viešnia poetė Indrė Valantinaitė įkvepia mėgautis prancūzišku kinu

Poetė Indrė Valantinaitė: prancūzų kinas išskirtinis savo subtilumu, elegancija ir temų įvairove

„Po festivalio „Žiemos ekranai“ tikiuosi įsiminti keletą naujų kino kūrėjų vardų ir jų juostų. Mano akį patraukė „Poros ekonomika“, „Solanž ir gyvieji“, „Aktorių puota“, „Ponas Kleinas“, „Van Gogas“, – savo filmus favoritus vardija ištikima prancūziško kino gerbėja, poetė, kultūros žurnalistė Indrė Valantinaitė, šių metų festivalyje Žiemos ekranai pristatysianti diskusiją apie nepriklausomą kino gamybą „Išgyventi kaip kine“.

Anot poetės, prancūziškas kinas gražus savo subtilumu, elegantiškumu, kitoniškumu, skoningumu, yra ypatingai estetiškas, turtingas temų ir gausus talentų, kuriuos ugdo senoji mokykla. „Prancūzija yra kino tėvynė. Man susidarė įspūdis, kad prancūzai į šią sritį žiūri labiau kaip į meną, o ne į pramogą, todėl net humoras jų filmuose dažniausiai yra intelektualus. Visgi man ypatingiausias Naujosios bangos dar nespalvotas prancūziškas kinas. Pamenu, kaip vėlyvosios paauglystės metais atradau ir pažindinausi su Alain Resnais, François Truffau, Jean-Luc Godard, Luis Bunuel kūryba. Šių asmenybių filmai ir suformavo mano nuomonę apie tai, kas yra prancūziško kino pamatai, ant kurių toliau auginamos nuostabios kūrėjų kartos. Studijų metais, nuostabiosios Živilės Pipinytės paskaitų metu, kur kas išsamiau teko susipažinti su šiais ir dar daugeliu kitų kūrėjų. Nors paskaitos prasidėdavo aštuntą ryto ir mums tuomet šis laikas atrodė labai ankstyvas, vėluojančiųjų į jas nebūdavo“, – pasakoja I. Valantinaitė. 

Paprašyta prisiminti savo pirmą prancūzišką filmą, poetė susimąsto: „Man atrodo, tai buvo 1994 m. drama „Karalienė Margo“ su Isabelle Adjani. Įsiminiau filmo muziką, kurią, kaip vėliau sužinojau, sukūrė Goran Bregovič, ir aktorės grožį. Beje, įsimintiniausios aktorės man būtent ir yra prancūzės: jau minėtoji Isabelle Adjani, Catherine Deneuve, Juliette Binoche, Marion Cotillard, Vanessa Paradis, Charlotte Gainsbourg, Isabelle Huppert ir daugelis kitų. Taigi, sakyčiau, kad prancūzų kinas padarė įtaką formuojantis mano grožio sampratai“, – šypteli moteris.

Valantinaitė neslepia, kad kinas – viena labiausiai ją įkvepiančių meno sričių: „Mano eilėse galima atrasti daug nuorodų į mėgstamus kino kūrinius. O ir aš pirmiausia savuosius eilėraščius pamatau mintyse lyg filmukus ir išverčiu juos į žodžių kalbą“, – sako poetė. Kinematografiškumo prieskonį turės ir naujoji jos knyga, kol kas „darbiniu“ pavadinimu „apie juos / apie mus (trumpametražiai)“. „Visuomet sakau, kad eilėraštis yra pavykęs, jeigu skaitantysis tarsi pamato filmą. Be to, manau, kad filmai ir eilėraščiai turi dar kai ką bendro: filmas į save sutalpina dažnai net ne vienos kartos gyvenimą, suspaudžia ištisas epochas į dvi valandas, o eilėraštyje kūrėjai siekia sutalpinti pasaulį į kelis žodžius. Trumpametražiai – tai ne tik vizualios trumpos istorijos, tai – mes patys ir tokie laikini, trumpi mūsų gyvenimai. Kinas mums akivaizdžiai primena, kad nieko nėra amžino, kad „amžinai“, kaip sakė L. Carrol savo „Alisoje Stebuklų šalyje“, kartais tetrunka sekundę“, – tiki Indrė ir kviečia susitikti jau dvyliktajame prancūziško kino festivalyje „Žiemos ekranai“, vyksiančiame 2017 m. sausio 26 d.–vasario 10 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje, Varėnoje, Anykščiuose, Palangoje ir Raseiniuose.